Mėgstu prisistatyti vardu, dažnai manau, kad tai tinkamiausias prisistatymas, o visa kita pateikta informacija gali būti tik teorija be praktikos.
Augau meno pasaulyje, namų darbus ruošdavau teatro scenos kulisuose. Prisiliečiau ir prie teatro i prie muzikos ir prie dailės, tačiau niekas manęs nesužavėjo taip stipriai, kaip šokis. Baigiau šokio pedagogiką ir pradėjau savo pedagoginį kelią, greit sukaks 10 – imt metų, nuo pirmos dienos, kai dar pati jausdamasi mokine atvėriau mokyklos duris. Spalvotas dešimtmetis, pradėdama negalvojau, kad gebu kažką apart šokio, dabar mano mintys pasikeitė. Bėgti nuo kasdienio streso pradėjau tiesiogine prasme, ir minti dviratį ir keliauti ilgiems pasivaikščiojimams po miškus, laukus. Supratau, kad sportas – geriausias vaistas ir tikslingiausia investicija į save, vidinį ir išorinį grožį. Pradėjau gilintis, domėtis, mokytis. Lemtingo atsitiktinumo dėka susipažinau su Donata ir Skaidre, kurios mane atvedė į mini batutų pasaulį. Čia viskas ir susijungia: muzika, šokis, šuolis, jėga, ištvermė, laimė. Kalbant apie laimės jausmą, tai jaučiuosi panašiai kaip vaikystėje, kai šokinėdavau ant lovos, man tai teikė džiaugsmą, taip pat teikia ir batutai. Kai baigėsi mano pirmasis batutų projektas , atsisveikindama su dalyvėmis sakiau, kad “esu laiminga, nes į mini batutų treniruotes ateina labai nuostabūs žmonės ir manau, kad kažką gyvenime aš darau labai teisingai”, tikiu, kad tą patį pakartosiu kiekvieno laukiančio projekto pabaigoje. Manau Visagino miestas batutų virusu jau užkrėstas, dabar mano taikinyje – Zarasai 🙂