Ko nori negalią turinti moteris?

Negalią turintys žmonės prisipažįsta labiau kenčiantys ne dėl pačios negalios, o dėl atskirties ir kliūčių, kurios jiems trukdo gyventi taip pat, kaip ir kitiems visuomenės nariams. Šiuos žmones žemina gailestis, užuojauta, pernelyg didelė globa arba perdėtas jų kasdienių gebėjimų pervertinimas.

Kai prieš beveik 40 metų buvo pradėta aktyviai kalbėti apie neįgaliųjų žmonių problemas, kilo natūralus poreikis siekti, kad ir jiems būtų suteiktos vienodos teisės bei sudarytos sąlygos pritapti visuomenėje.

Edukatorė Rūta Kupčinskaitė iš Marijampolės – gerasis tokio aktyvizmo pavyzdys. „Aš esu laiminga žmona, laiminga mama. Kažkam esu dukra, kažkam – draugė. Bet aš turiu vieną pridėtinę vertę: judu neįgaliojo vežimėliu. Nuo gimimo nevaikštau ir nemanau, kad tai yra didelė problema, nes aš nežinau, ką reiškia būti kitokia“, – sako Rūta, aktyviai veikianti vaikų ir suaugusiųjų edukacijos srityje.

Didžiausiomis kliūtimis, su kuriomis susiduria po šiai dienai, pašnekovė vadina laiptus. Pasak jos, kartais tie laiptai tampa tikrai neįveikiami. „Tarkim, negaliu nuvažiuoti pas draugę, kuri gyvena trečiame aukšte, atsigerti arbatos ir suvalgyti jos kepto pyrago, todėl svečiai dažniausiai atvažiuoja pas mane. Tai truputį glumina, bet prie to galima lengvai priprasti, nes man nereikia eikvoti degalų važiuojant pas draugę į Kauną“, – šelmiškai kalba neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris.

Lietuvoje gyvena per 253 tūkst. žmonių su negalia. Iš jų – apie 16 tūkst. vaikų.

Tiesa, labiau nei laiptai judėjimo negalią turinčius suaugusiuosius trikdo požiūris. Požiūrį kaip didžiausią problemą, su kuria tenka susidurti, mini ir Rūta. Labiausiai esą nuvilia aplinkinių požiūris kaip į mamą, kaip į moterį, kaip į žmogų.

„Galbūt ne visada esu įvertinta kaip moteris. Ir tai mane, kaip moterį, liūdina, – pripažįsta pašnekovė. – Aš taip pat sugebėjau pagimdyti dukrytę, baigti mokslus, turėti mylimą vyrą, kuris, beje, neturi negalios“.

Kaip tokio skeptiško, o kartais net žeidžiančio požiūrio priešnuodį Rūta įvardija pasitikėjimą. Jis, anot jos, – visų svarbiausias. Kita vertus, ne mažiau svarbu ir noras bei galimybės. „O galimybes sukuriame mes visi kartu. Žmonės, kurie turi negalią arba kurie net neturi negalios“, – pažymi ji.

„Noriu pastebėti, kad aplinka žmonėms su negalia dažniausiai kuriama neklausiant jų, ar jiems to tikrai reikia ir kaip tai bus patogu. Nėra komunikavimo tarp žmonių. Dažniausiai žmonės be negalios nusprendžia, kas yra geriausia žmonėms su negalia. Tai – neteisinga!“, – mano edukatorė.

Jos galva, jeigu būtų nuoširdžiai atsižvelgiama į neįgaliųjų poreikius ir pastatai statomi taip, kad į juos galėtų lengvai patekti visi – tiek mamos su vežimėliais, tiek žmonės su judėjimo, klausos ar regos negalia, – kliūčių ir negalių tiesiog nebeliktų. Neegzistuotų atskirtis ir iš jos kylantis skeptiškas požiūris. „Jeigu aš savarankiškai galėčiau patekti į prekybos centrą ir nusipirkti mėgstamo sūrio, kuris guli viršutinėje lentynoje, manau, nesijausčiau taip blogai, kaip kartais pasijaučiu“, – pasvajoja Rūta.

Iš tiesų visi esame skirtingi ir unikalūs, ir kiekvienas iš mūsų turime teisę gyventi orų ir visavertį gyvenimą, realizuoti savo gebėjimus ir galias, mokytis, dirbti, ilsėtis, kurti kartu su visais.

Baigdama pokalbį, Rūta linki išmokti įsiklausyti ir išgirsti vieni kitų poreikius bei norus – taip mes labai lengvai padarysime visiems žmonėms lygias galimybes girdėti, matyti, judėti, išklausyti ir komunikuoti. Tai ypač svarbu dėl būsimų suaugusiųjų – neįgalių vaikų, jaunuolių – integracijos, nes fizinių kliūčių nevaržoma sveikųjų bendrystė jiems suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir troškimą tobulėti.